Dvarą galima apžiūrėti tik iš lauko!
Lielaucės dvaro pastatų ansamblis yra ant vaizdingo Lielaucės ežero kranto nuo 1561 m., kai žlugus Livonijos ordinui paskutinis jo magistras Gothardas Ketleris tapo Kuržemės hercogu ir pradėjo dalinti žemę dvarininkams. Nuo 1804 m. Lielaucės dvaras priklausė grafui Medemui, o 19 ir 20 a. sandūroje – grafui Palenui.
Dabartinis dvaro pastatų kompleksas daugiausia buvo pastatytas 19 a. pradžioje. Dvarininkų gyvenamasis pastatas iš pradžių buvo ampyro stiliaus, dviejų aukštų, su čerpių stogu. Komplekso ūkiniai pastatai yra toliau nuo rūmų – parko pakraštyje. Išliko dvaro valdytojo namas, vėliau perstatytas į kultūros namus, arklidė, tarnų namas, prie tvenkinio buvęs rūsys su ledu. Iš 1801 m. statytos klėties liko tik pamatai, bet kankorėžių aižykla, nors ir perstatyta, išlaikė savo ankstesnį pavidalą. Taip pat galima apžiūrėti ir dvaro ratinę, kurioje buvo laikomos karietos. Kitas valstybinės reikšmės kultūros paminklas, kuris saugomas – tiltelis, kuriuo pravažiuojama važiuojant į pilį. Labai įdomus elementas – „pagilintas“ pastato ūkinėje dalyje esantis įvažiavimas iš tvenkinio pusės, kažkada naudotas valstiečių atvežamai duoklei priimti. Keliukas veda po arkiniu tilteliu. Aplink pilį plyti laisvai, be griežto plano sodintų medžių parkas, kuriame auga apie 60 rūšių medžiai, pasodintas 19 a. pradžioje, grafų Medemų laikais. Parkas svarbus dendrologijos požiūriu.
